Vienas didelis įrašas apie 3 dalykus

Jau savaitę laiko savy brandinu šio įrašo mintį ir jaučiu, kad kuo ilgiau lauksiu, lengviau nepasidarys. Turiu 3 temas, apie kurias norėčiau gerokai išsiplėsti, bent nenoriu nieko sureikšminti ir išskirti į atskirą įrašą, todėl čia VIENAS DIDELIS ĮRAŠAS, APIE 3 DALYKUS.
Dabar tas momentas, kad vertėtų pasidaryti arbatos.
Aš gersiu savo sausio atradimą - svarainių juodąją arbatą - su pienu, o jūs jau kaip norit.

1. Depresija

O dabar galiu pradėti.
Visų pirma, po paskutinio įrašo susilaukiau komentarų apie savo pozityvumą. Cituoju : "gėrio šaltinis", "tavasis pozityvas ir šiluma", "toks teigiamų emocijų kamuolys", "tavo postai pozityvumo pliupsni paduoda", "šiluma užliejo".

Labai malonu ir pamenu, labai džiūgavau skaitydama kiekvieną iš jų ir mylimajam aikčiojau kaip yra faina sukelti žmonėms tokius jausmus. Ir taip, tikrai turiu priežasčių būti laiminga, bet jau maždaug 5-6 metus mane lydi depresija, su kuria per tiek laiko išmokau susigyventi.

Pastarieji pora mėnesių man buvo labai sunkūs - vargino migrenos priepuoliai (taip, šitas teigiamų emocijų kamuolys kartais porą dienų negali atkelti galvos nuo pagalvės ir atmerkti akių, nes "šviesa skauda"), ne pirmą kartą aplankantis nervinis išsekimas, dažni paniko priepuoliai. Buvo sunku su savimi susitvarkyti, ir to nepalengvino mano mėgstama veikla, kurios, kaip tyčia, pastaruoju metu buvo itin daug. Žodžiu, jaučiausi kaip risdamasi nuo kalno ir negalinti susirinkti į glėbį visų jausmų ir darbų.
Galiausiai nusiritau nuo to kalno ir visuotinai nusivyliau savimi. Ir lig šiol guliu duobėje, iš kurios visomis jėgomis bandau kapanotis. Nepadeda niekas ir jaučiu, kad šįsyk padės tik medicininės priemonės.

Paprastai - labai puikiai tvarkausi. Kuriu aplink save tokį pasaulį, kuriame jausčiausi gerai ir nė akimirkai negalėčiau pasijausti blogai apie save. Nes žinau, jei netyčia pasijausiu, jog kažko nekontroliuoju, jog esu didelis BLAPT - toks pasaulinio lygio nusivylimas - visa tai, ką statau aplink savo liūdną ir pilkoką vidinę būseną, tą pačią akimirką duš ir man teks porą mėnesių rinkti šipulius.

Stengiuosi, kad mano būsena niekada nepaveiktų aplinkinių žmonių - su savo demonai kovoju viena ir TIK viena. Viskas, ką stengiuosi gyvenime pasiekti, yra maloni ir iki paskutinio pikselio spalvota aplinka man ir kitiems.

Taigi, dabar jaučiuosi tas didelis BLAPT, renku šipulius ir bandau nukreipti savo mintis į kažką gražaus ir teigiamo.

Taigi, grįšiu į pačią pradžią - į komentarus. "Šiluma užlieja", "pozityvumo pliūpnis", "teigiamos emocijos" - visa tai yra matoma, nes aš į tai įdedu 100% savo jėgų - kasdien stengiuosi kurti sau pozityvų ir šiltą gyvenimą. Džiaugiuosi, kad tai matosi, reiškia viską darau.

Noriu, kad tai būtų pavyzdys tiems, kurie irgi jaučiasi tais dideliais BLAPT ir oficialiai draugauja su depresija. Niekas nesitaiso, jei labai nesistengi. Būti laimingu kainuoja daug jėgų.
O tiems, kurie mano, kad laimingi žmonės neturi problemų - tebūnie pavyzdys ir jiems. Mano Facebook profilio nuotrauka didžiulėmis raidėmis sako "I AM HAPPY", bet tai nesako nieko apie demonus, su kuriais kasdien kovoju.

2. Planavimas

Gerai, po tokios visuotinės išpažinties suvalgiau pusę lėkštės koriejietiškų burokėlių ir dabar noriu papasakoti, koks pokytis įvyko mano gyvenime. 

Įsivaizduokite mane TOPSHOP reklamoje, kaip aš sėdžiu ant čiužinio ir pasakoju apie kažką, kas pakeitė mano gyvenimą ir dabar kasryt nubundu lengvai. Taip, aš taip jaučiuosi, bet ne, aš neturiu Dormeo čiužinio. 

Prieš 3-4 savaites su mylimuoju nusprendėme gyventi kaip darželyje - susidaryti savaitės valgiaraštį. Detalų. Su išvardintais visais produktais, pusryčiais ir vakariene. 

Mūsų gyvenimuose taip jau yra, kad mes valgome tik 2 kartus per dieną, kartais netyčia - tris, bet tas vidurinis kartas nesiskaito, nes tai būna obuolys, sūrelis, Cezario salotos ar koks nevykęs kruasanas. 

Pusryčiai ankstyvi ir labai svarbūs ~ 6:30 kasdien. Jei norime, kad jie įvyktų turime suplanuoti iš anksto, nes nieko nėra  blogiau, kad tuos 2 kartus per dieną sumažinti iki VIENO. 

Tada išeiname į darbus arba moklus ir grįžtame namo ~20 - 20.30.  Jeigu po darbo susitinkame parduotuvėje paliekame ten po 20€ kasdien. Nes alkanam rodytis prekybcentre yra LABAI blogai. 

Taigi, kai supratome, kad DIDŽIOJI dalis mėnesinių išlaidų iškeliauja to nevertam maistui, susiėmėme ir apribojome 7-8 apsipirkimus per savaitę į 1 didelį arba netyčia 2. 

Išleidžiam pinigų trigubai mažiau, valgom kasdien, susiplanuojam produktus ir pan. 

Iš pradžių atrodė, kad sekame kokią Cosmopolitano dietą : pirmadienį pas mus daržovių diena, antradienį - pastos, trečiadienį - sriubos, ketvirtadienį - žuvies, o penktadienį ir savaitgalį staigmenos. Tikrai, atrodė labai kvailai, bet jau pripratome ir valgiaraštį užsirašome nebe taip detaliai. Matosi, kad už dar poros savaičių nieko užsirašinėti net neprireiks, nes viskas gaunasi labai natūraliai. 

Pliusai - susireguliuoja finansai, neprisiperkam šūdmaisčio, atsiranda KAŽKOKS maisto režimas.  Regis, organizmai džiaugiasi.

Kalbant apie atradimus - mano 2015-ųjų atradimas - saldžioji bulvė. Kur ji buvo mano gyvenime anksčiau?

3. Switched at Birth

Ne naujiena, aš mėgstu žiūrėti - klausyti visokias fonines nesąmones ir šioje srityje turiu begalinį pasiūlymų sąrašą. Taip pat ne naujiena, kad esu priklausoma nuo medijų - visokeriopai domiuosi jomis ir kaip žiūrovė, ir kaip medijų studentė. 

Kai šios dvi mano gyvenimo dalys susitinka - saugokitės - turiu ką pasakoti. 

Apie Switched at Birth sužinojau iš kažkokios keturiolikmetės Instagramo ir žinojau, kad turiu tai pažiūrėti, nes baigėsi mano foniniai serialai, o be to, man įdomu viskas, ko aš dar nežinau. 

Gavosi taip, kad Switched at Birth fonui netinka, nes 50% serialo yra gestų kalba, nes dalis herojų yra kurti. Jau tada pradėjau galvoti, kad paauglių serialai pasiekė tikrai neblogą lygį. Kai labai įsijaučiu į serialą, natūraliai perimu herojų judesius ar kažkokias mimikas - taip, aš taip įsijaučiu. Mama atsimena, kaip prieš porą metų po Elementary maratono kalbėjau kaip Šerlokas arba kai prieš daug metų nejučia perimiau daktaro Hauso mimikas. Taip. Man taip būna.  Po 3 dienų Switched at Birth maratono kalbėdama impulsyviai gestikuliuodavau žodžius. Tada jau buvo aišku, kad šis serialas man kažką duoda. 

Taip - jis paaugliams, netgi labai. Bet man įdomu ir tai ką žiūri vaikai, ir tai ką žiūri paaugliai, ir tai ką žiūri mano močiutė. 

Dabar, kai jau pavyko pasivyti 4 sezoną turiu papasakoti apie tai, apie ką jau kalba visas pasaulis, ši tema yra Tumblr trending, apie tai kalba JAV jaunimo traumų centrai ir tikrai yra verta. 

Paskutinėse serijose kalbama apie tai, kaip merginos elgiasi situacijose, kai jomis pasinaudoja, kai jų kraujyje būna gerokai perdaug alkoholio. Taip, visos kaltina save, dažnai gina prievartautoją.
Džiugu, kad šiuolaikiniuose paauglių serialuose taip teisingai vaizduoja prievartą, kad šeimyninis kanalas - abc family - drąsiai kalba apie rape culture, apie neįgalumą, seksualines mažumas. Pavyzdys - herojų močiutė maždaug 60-tais gyvenimo metais comes out of the closet savo šeimai.
Now that's what I'm talking about. Paauglių serialai dar niekad nėjo tokia teisinga kryptimi.

Dabar taip, jei turit paauglių dukrų, sesių, brolių arba patys norite pamatyti, kaip pagaliau media vaizduoja realybę ir teisingus dalykus. Čia jums ne high end Gossip Girl, čia tikras gyvenimas - žmonės būna kurti, žmonės būna homoseksualus, žmonės būna neištikimi, mamos nebūna laimingos, tėvams būna vidutinio amžiaus krizė, žmonės daro klaidas, žmonės daro nusikaltimus, žmonės būna apkūnūs, žmonės būna nekalti, žmonės būna per daug girti ir galima tęsti iki begalybės.

Žodžiu, giriu ABC family, kad pasiryžo rizikuoti. Disney kanalas serialus paaugliams, kur pavaizduojami homoseksualūs santykiai iškart nutraukia transliuoti. True dat. 

Faith in media restored.

P.S.  brūkšnių lygis šiame tekste kaip pas Salomėją Nėrį ---. Netyčia.