#NePirmasKartas | nes viskas antrą kartą geriau

Visa ši istorija, kurią dabar pasakosiu many gyvena gerus 3-4 mėnesius. Gyvena - per silpnas žodis. Aš nubundu ir užmiegu su ja. Gyvena ji many daug seniau.

Pradėsiu, kaip mama sako, nuo Adomo ir Ievos, o realiai, nuo 2007.

Pirma dalis

Visada buvau daugmaž besiorientuojanti draugiškume aplinkai ir gyvybei. Prieš 8-6 metus labai stipriai atrasta Greenpeace veikla, mano vardu pavadintas kuprotasis banginis šiaurės Atlante, daug laiškų taršių gamyklų vadovams buvo gerokai kategoriška, bet žinot, tada aš ir gėlių vainikėlį kartais nešiodavau ir Jefferson Airplane klausydavau. (Ar aš buvau septyniasdešimtųjų vaikas pamestas į pirmą antro tūkstantmečio dešimtmetį – taip. Nieko, išaugau.)

Tada prasidėjo tote pirkinių krepšelių amžius, kai viskas tapo eko. Buvo nemadinga rankoje neturėti drobinio maišelio ir žalių marškinėlių. Laikraščių pirmus puslapius pasiekė globalinio atšilimo temos, o miegamuosiuose rajonuose išdygo spalvoti konteineriai. 

Vėliau problemos niekur nedingo, greičiausiai tik didėjo, ir nors išsiugdėme kažkokius naujus gyvenimo įpročius, eko trendas pabliuško.

Antra dalis

Visos šios temos visada buvo arti manęs - rūšiavau stiklą bei plastiką, verkiau dėl ruoniuko, taupiau vandenį. Bet niekas, nei pakilęs vandens lygis, nei sulysusios meškos, taip manęs nesukrėtė kaip John‘o Oliver'io laida apie madą. O vėliau ir apie švaistomą maistą.

Visad žinojau, jog pigi darbo jėga pietryčių Azijoje, nors ir trokštanti darbo, yra gerokai nevertinama. Visada žinojau, jog milžiniškiems prekės ženklams siuva ir vaikai. Visada žinojau, kad sąlygos yra ne tik prastos, bet dažnai ir pavojingos gyvybei.  Bet pirmą kartą pajaučiau gėdą, jog visą tai suprasdama, gėriuosi 10eur H&M sijonais.  Ypatingai iškreiptas ir šlykštus pasirodė faktas, jog vieni dvylikamečiai siuva marškinėlius kitiems dvylikamečiams. Šitas iškreiptos visuomenės vaizdas mane nupurto kaskart pagalvojus, lygiai kaip nupurto kraujiniai vėdarai.

Ir tiek man užteko,  4 mėnesius nepirkti jokių drabužių iš greitos mados ženklų.

Trečia dalis

Jau kurį laiką begyvenant šiomis mintimis ir kurį laiką visiškai nesidomint greitos mados croptop’ų pasiūla, lyg iš dangaus iškrito dar milijonas įkvėpimo. Nuoširdžiai atrodė, kad mano gyvenime niekas nebevyksta be priežasties. Mūsų namuose penkioms dienoms atsirado svečias iš Niujorko, gyvenantis nepaprastai pilną ir spalvotą gyvenimą. Trisdešimt penkerių metų vyras, geriausius savo gyvenimo metus praleidęs bedirbant didžiųjų Amerikos greitos mados ženklų (tokių kaip Urban Outfitters, Anthropologie) reklamos vadovu, o dar geresnius vartojant kokainą.

Visada atidaryti 87 tab’ai interneto naršyklėje ir galvoje, intensyvus darbas n-iolika valandų per parą, tūkstančius kainuojantys paltai ir du dolerius kainuojantys sumuštiniai su dešrele, amžini kamščiai prie namų durų, nuo besifotografuojančių žmonių priešais Kerės iš Sex and the city filmavimo buto duris. Intensyvus Niujorko mados gyvenimas paliko mano naują draugą streso sukeltoje komoje. Po komos mėnesio Holivude jis susikrovė kuprinę ir išlėkė mėnesiui į Indiją užsiiminėti joga. Nes taip elgiasi turtingi niujorkiečiai.

Ar atrodo, jog skaitai filmo aprašymą?  Deja, filmas apie mūsų draugą dar nesukurtas.

Mėnesis Indijoje virto 2 metais kelyje, supratus, jog iš esmės, nepamirštamam gyvenimui reikia labai mažai. 8 doleriai – tiek per vieną iš mėnesių, besimėgaudamas indų svetingumu ir naujomis draugystėmis, išleido jis. “Sweetheart, you won’t even buy a fucking chai latte in Manhattan for 8 dollars!”, sakė jis man. 

Prie ko lenkiu?  Po mėnesio praleisto Pasvalyje, vėliau atvykęs į Vilnių pas mane, sakė, jog dar niekur pasaulyje nematė tokių gerų blusturgių ir “antrų rankų” parduotuvių kaip Lietuvoje. Šis žmogus, pirkdamas statybininkų kombinezonus, juokingus džemperius, atvirukus su šunimis ir Paula Abdul vinilus už 0,60 euro centų, bet besišluostydamas kojas į didžiulį Louis Vuitton rankšluostį, negali būti laimingesnis. Taip per 5 dienas apvažiavome visas Vilniaus “gausas”, o automobilyje dažnai skambėjo mūsų balsai dainuojant : “Gausa, Gausa, I love you!”.

Šiuo metu mūsų draugas jau Niujorke, bet iš tų dienų supratau, kad nors ir esi žmogus, kuris gali turėti viską, realiai reikia labai mažai.

Ketvirta dalis

Po šitos patirties viduje tiesiog degė.

Labai džiaugiuosi, kad tuo, kuo degu savo kasdienybėje, galiu dalintis ir savo darbe ir tai yra aktualu ir mados ženklams, kuriems dirbu. 

Todėl vieną savaitgalį atsidūriau Nidos meno kolonijoje, kur vyko IKRA MADA mados stovykla. Žinojau, jog viena iš konferencijos dienų bus skirta atsakingai madai ir taip pat, jog pranešimus šia tema skaitys Radvilė iš Salierai rankinėje. Radvilė mus sukrėtė ir pravirkdė – kasdien išmetamos tekstilės kiekiai milžiniški. O natūralių audinių gamyba eikvoja tiek pat daug resursų, kiek ir sintetinių. O sintetinius galima perdirbti!

Mados ekspertų prognozės tokios – didžiulėms kompanijoms kvėpuoja į nugarą aplinkosaugos reglamentai ir mažėjantys resursai. Savaitę madingi croptop‘ai su juokingu užrašu greitai bus pakeisti tikrais daiktais – ilgaamžiais, nepaklusniais trendams, galbūt perdirbtais iš jau pagamintos tekstilės.

Penkta dalis

Kažkada šis įrašas mano galvoje tebuvo apie thrift parduotuvių naudą – pigiau, originaliau, dažniausiai gerokai kokybiškiau. Bet prisidėjo dar ir didžiulio, neatsakingo verslo aspektas,  laimės turint mažai ir dėvint antrą kartą, o galiausiai ir ekologinis. Muštynės dėl blizgaus a la  Balmain švarkelio, eilės šiandien, juodąjį penktadienį, prie prekybos centrų durų ir užsienyje per išpardavimus sutrypti žmonės. Vartotojiškumas - 21a. silpnaprotystė. Priežasčių kažką daryti susirinko ne viena, todėl gerų draugių padrąsinta, noriu garsiai apie tai kalbėti.

Šešta dalis - #NePirmasKartas

Šiandien Black Friday, o rytoj tarptautinė nieko nepirkimo diena. 

Todėl šiandien į dienos šviesą lenda šis mano tekstas, o kartu ir #NePirmasKartas puslapis. Po #NePirmasKartas bus galima rasti viską, kas telpa po fraze "Naudoju antrą kartą". Prie mano antro karto revoliucijos prisidės Ten Kur Namai, Lauritta, Daugiau nei virtuvė ir fotografė Agnė Katmandu. Puslapyje bus nuorodos į visus mano draugių patarimus, kaip panaudoti dar ir darkart. Taip pat, kiek vėliau startuos ir #NePirmasKartas parduotuvė, kur bus galima rasti antram gyvenimui reabilituotų drabužių. 

Kol kas galvoje visko tiek daug, tikiuosi, kad visos tos mintys greitu metu virs kažkuo kūnišku.

Pabaigai:

Tekstą pailiustravau savo mylimiausiais thrift drabužiais, kurių bendra piniginė vertė turbūt nėra 20eur, o daiktinė - labai didelė. Labai norėčiau, kad po hashtagu sugultų kuo daugiau antrą kartą naudojamų daiktų ir drabužių nuotraukų, kad dažniau kiltų noras TAISYTI, o ne IŠMESTI, kad iš žiemos miego nubustų kūrybiškumas.