apie laimę | troleibusinė istorija

Lėtas ir nuobodus procesas - failai iš seno kompiuterio keliauja į įšorinį kietąjį diską, o iš jo į naująjį kompiuterį. Maloniausia šio proceso dalis - rasti kažką užmirštą.
Taip atradau užmirštą wordo failą pavadinimu "Ketvirtadienis". Tų ketvirtadienių mano gyvenime buvo jau kiek virš tūkstančio, tad pagirti mano užvadinimo sugebėjimų tikrai negalime.

Tokių užrašytų istorijų turiu ne vieną, o dūla jos kažkur feisbuko įrašų atmintyje. Tą rudenį mane vis užkalbindavo įdomiausi žmonės, o aš bėgte bėgdavau namo to užrašyti. Tos istorijos niekuo neypatingos, galbūt tik visai nereikšmingi pokalbiai, bet noriu kad jos nepasimestų.

Troleibusinė istorija

Ketvirtadienis. 2 troleibusas.
Troleibusas kaip reta tuščias, vietą šalia nukraunu savo daiktais ir užsižiopsojusi pro langą sėkmingai sau linguoju. Klinikų stotelėj prilipa žmonių, pasidaro ankštoka,  prasičiukinu iš varnų skaičiavimo, patraukiu daiktus nuo gretimos sėdynės ir sakau pirmam pasitaikiusiam vyriškiui:

-        Sėskit.

Jis man:

-         Tikrai? Galiu prie Jūsų atsisėt?

-         Žinoma.

Jis atsisėda.  Iš pradžių kažkaip nejaukiai muistosi, o Šilo tilto stotelėj atsisuka į mane ir sako:
- Pašnekam?

Sakau:

-        Šnekam.

Toliau seka pora neesminių klausimų iš kur aš važiuoju, frazių, kad sunku dabar gyventi Lietuvoj, nemoka atlyginimų, nors va, žmogus dorai dirba ir panašiai. Aš galvoju kas čia iš to gausis, nelabai mėgstu skųstis dalykais ir kitų skundų klausyt. 
Tada pakeleivis klausia :

-        Klausyk, o tu laiminga? Patenkinta savo gyvenimu?

Nenoriu meluot nepažįstamam žmogui, todėl pagalvoju, sakau:

-         Laiminga. Patenkinta. Labai.

Pakeleivis žiūri į mane taip „ale kokia keistuolė“ ir suskamba jo telefonas.  Sako:

-         Atsiprašau, ar galiu atsiliepti? Matyt žmona. Labai atsiprašau.

-         Beabejo, atsiliepkit.

Jis šneka su žmona rusiškai, supratau, tik kaip perduoda savo dislokacijos vietą – Leono Sapiegos stotelė. O daugiau ir nelabai klausau, kažkaip nemandagu, ir toliau tesiu savo first person varnų shootingą.
Jis baigia kalbėt, atsisuka vėl į mane ir sako:
 - Žinai ką, iš tikro, tai ir aš laimingas. Pasižiūrėk, - atkiša savo atlenkiamą telefoną, - čia mano žmona ir sūnus.  Žmonai 39, sūnui šeštadienį bus 4. Man 60. Neturiu daugiau ko norėt. Žmona graži, sūnus – didžiausia laimė ir atsakomybė. Ar tau gerai matosi per tuos skaičius?
- Gerai gerai, tikrai graži jūsų šeima.

-        Matai, sūnų auklėti yra didžiausias įvykis mano gyvenime.  Juk nuo to priklausys kokiu jis žmogumi taps užaugęs. Svarbu.

-        Svarbu.

Stotelė : Mindaugo tiltas.
- Klausyk, gal susipažįstam?

-        Susipažįstam. – Atsisuku, spaudžiu ranką, žmogus šypsosi, retai matau taip nuoširdžiai. – Aš Ugnė.

-         Malonu, Ugne. Aš Algis. Žiūrėk, jei kada reiks į klinikas, be eilės praleisiu, tik sakyk.

-         Gerai, - sakau.

-         Ugne, tu geras žmogus atrodai, aš tau palinkėsiu vieno dalyko – rasti tikrą meilę. Bet supranti, tokią tikrą, o ne tik iš aistros. Ir tokia yra gerai, nesakau. Bet galiausiai, vistiek laimingiausias liksi tik tikrą meilę radęs.  Nori papasakosiu kaip susipažinau su savo žmona?

Jau nebegaliu sutramdyt šypsenos, kažkaip neįprastai jaučiuos, nuoširdūs žmonės man gražiausias dalykas pasauly.  Sakau:

-         Papasakokit.

-         Stoties rajone ėjau iš aludės, žinai, jau truputį išgėręs. Žiūriu, ant suoliuko sėdi graži jauna moteris ir verkia. Irgi išgėrus. Čia prieš 5 metus buvo. Einu, galvoju... Ugne, nepyk, aš su tavim nuoširdžiai kalbu.

-        Gerai gerai, kalbėkit.

-         Aš einu ir galvoju – užkalbinsiu, paguosiu, parsivesiu namo, ir žinai, ryt paleisiu. Priėjau, sakau, ko verki, o ji sako – paskolinau 200 litų nepažįstamam žmogui, nebeturiu kaip namo grįžti. Aš jai – tai einam pas mane. Ji, žinai, išgėrus, pagalvojo, pagalvojo, sako – gerai, einam. Parsivedžiau namo, pabuvom, žinai, kitąryt palydėjau, bet jau nebe atsiskyrėm. Ištekėjus buvo, savo vyrą dėl manęs išvarė. Jauną vyrą, dėl manęs, 60-mečio. Nu bet alkoholikas baisus buvo, mušė. Radau tikrą meilę. Ir va, jau ir sūnus beveik 4 metų. Bet atsitiktinumas, ar ne, Ugne?

-         Atsitiktinumas.

Dar papasakojo man kaip kasryt 5:30 kelias ir iš Kenos į klinikas dirbti važiuoja.  Daug šypsojos, visai nebuvo koks degradas alkoholikas, retai tokį geros širdies žmogų ir besutinku, retai ir tokias spindinčias laimingas akis matau. 

- Ugne, o tu dažnai 2 troleibusu važinėji?

-        Kasdien.

Trakų stotelė. Stojuos išlipti.

-        Tai gal dar susitiksim? Aš irgi kasdien važiuoju.

Paspaudėm rankas,  nusišypsojau kažkaip nevykusiai plačiai:

-        Susitiksim, tikrai.

Ir išlipau.